Germanų prokalbė
From Wikipedia, the free encyclopedia
Germanų prokalbė – rekonstruota kalba, iš kurios kilo germanų kalbos. Germanų prokalbė savo ruožtu kilusi iš indoeuropiečių prokalbės.
Germanų prokalbė | |
Paplitimas | Šiaurės Europa, Vidurio Europa |
---|---|
Kilmė | Indoeuropiečių prokalbė > Germanų prokalbė >>> Dukterinės kalbos – germanų |
Pirmoje mūsų eros tūkstantmečio pusėje iš archajinės pragermanų kalbos germanų prokalbė skilo į tris šakas: vakarų germanų, rytų germanų ir šiaurės germanų kalbas, tačiau dar ilgoką laiką visos kalbos sąveikavo, ypač ingevonų pogrupis, išaugęs iš vakarų germanų dialektų ir tebepalaikęs ryšius su šiaurės germanų kalbomis.
Germanų prokalbė pasižymi Grimo dėsnio galiojimu, daugybe garsų pokyčių, kurie lėmė jos laipsnišką virtimą iš indoeuropiečių prokalbės dialekto į savarankišką kalbą. Kadangi šie garsų pokyčiai truko, matyt, ilgoką laiką (ne vieną šimtmetį), germanų prokalbė negali būti rekonstruota kaip paprasta medžio modelio grandis – ji labiau vertintina kaip maždaug tūkstantmečio kalbos raidos etapas. Bendroji germanų kalba ėmė skilti į atskiras germanų kalbas IV a., Didžiojo tautų kraustymosi laikais.
Kitas galimas terminas, „motininė germanų kalba“ (angl. Germanic parent language), gali būti vartojamas, norint aprėpti platesnį kalbinės plėtotės laikotarpį, apimantį Skandinavijos bronzos amžių ir ikiromėniškąjį Šiaurės Europos geležies amžių. Šiuo terminu vadinami archajinis, ankstyvasis ir vėlyvasis germanų prokalbės laikotarpiai.[1] Germanų prokalbė – tai germanų kalbų pramotės vėliausio laikotarpio rekonstrukcija, o terminu „motininė germanų kalba“ įvardijamas visas kelias, kurį pragermaniškas indoeuropiečių prokalbės dialektas per tūkstantmečius nuėjo iki germanų prokalbės.
Germanų prokalbė nepaliudyta jokiais rišliais rašytiniais šaltiniais, ji buvo atkurta lyginamosios kalbotyros metodu. Esama tiesioginių vėlyvosios bendrosios germanų kalbos fragmentų ankstyvuosiuose runų įrašuose, ypač rastuose Vimose, Fiuno saloje, Danijoje (II a.), ir užrašytuose ant šalmo, aptikto Negovoje, šiaurės rytų Slovėnijoje (II a. pr. m. e),[2] taip pat turimi Romos imperijos laikais palikti pavieniai užrašyti žodžiai (ypač Tacito knygoje „Germania“, parašytoje apie 90 mūsų eros metus).[3]