Istevonų kalbos
From Wikipedia, the free encyclopedia
Istevonų kalbos,[1] arba Vėzerio-Reino germanų kalbos (angl. Weser-Rhine Germanic, vok. Weser-Rhein-Germanisch) – vokiečių kalbininko Frydricho Maurerio (Friedrich Maurer) pasiūlytas terminas, kuriuo vadinama grupė senovės vakarų germanų dialektų, iš kurių kilo žemutinių frankų, Reino frankų dialektai, taip pat ir olandų kalba bei vokiečių vakarų vidurio dialektai.[2] Kitos dvi vakarų germanų dialektų grupės – ingevonų ir irminonų kalbos.
Terminas „istevonų kalbos“ sudarytas pagal istevonus, kultūrinį-kalbinį germanų genčių junginį; istevonus mini Tacitas savo knygoje „Germania“.[3]