Orderis (architektūra)
From Wikipedia, the free encyclopedia
Orderis (lot. ordo – eilė, tvarka), architektūrinis orderis – pastato kolonų ir jų laikomų konstrukcijų formomis bei deriniu pagrįstas architektūrinės kompozicijos tipas.[1] Orderį sudaro vertikali laikančioji dalis – kolona su baze ir kapiteliu (kai kada puskolonė, piliastras), ir horizontali laikomoji dalis – antablementas. Pagal kapitelio ir antablemento sandarą orderiai skirstomi į dorėninius, jonėninius (pagrindiniai), korintinius, toskaninius ir kompozitinius (išvestiniai). Visi šie orderiai dar vadinami klasikiniais.[2]
Orderių elementai naudoti jau Senovės Egipto, Mesopotamijos, Finikijos, Persijos ir Indijos architektūroje. Klasikiniai orderiai sukurti Senovės Graikijoje, vėliau perimti romėnų. Pamažu prarado savo pirminę konstrukcinę paskirtį, tapo dekoratyviniu pastato elementu. Viduramžių architektūroje naudoti rečiau, išpopuliarėjo Renesanso epochoje, taikyti baroko, klasicizmo, neoklasicizmo architektūroje. XX a. pab.–XXI a. pr. vėl taikyti postmodernizmo architektūroje, bet netradiciškai, laisvai.[3]