Senoji bažnytinė slavų kalba
From Wikipedia, the free encyclopedia
Senoji bažnytinė slavų kalba (senoji bulgarų kalba) – pirmoji literatūrinė slavų kalba, sudaryta X a. Salonikų apylinkėse, Graikijos Makedonijoje vartotos slavų tarmės pagrindu. Raštą šiai tarmei pritaikė slavų apaštalai Kirilas ir Metodijus.
Daugiau informacijos Kalbama, Kalbančiųjų skaičius ...
Senoji bažnytinė slavų kalba cловѣньскъ ѩзыкъ | |
Kalbama | vartota Balkanuose |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | vartojama kaip liturginė kalba |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | - |
Kilmė | indoeuropiečių - slavų |
Rašto sistemos | kirilica, glagolica |
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba | - |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1 | cu |
ISO 639-2 | chu |
ISO 639-3 | chu |
Uždaryti
Senąja bažnytine slavų kalba, buvusia suprantama visų slavų, parašyti seniausi slavų tekstai.