Rusijos Pietūs
From Wikipedia, the free encyclopedia
Rusijos Pietūs (rus. Юг России) – valstybinis darinys Rusijos pietinėje dalyje, kuri pilietinio karo metais buvo valdoma baltagvardiečių Savanorių armijos, o vėliau – Rusijos Pietų ginkluotųjų pajėgų.
Юг России Rusijos Pietūs | ||||
| ||||
Vėliava | ||||
Sostinė | Jekaterinodaras Sevastopolis (nuo 1920 m. kovo) | |||
Valdymo forma | Diktatūra | |||
Rusijos Pietų Ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas | ||||
1919-01-08 – 1920-04-04 | Antonas Denikinas | |||
1920-04-04 – 1920-05-11 | Piotras Vrangelis | |||
Era | Rusijos pilietinis karas | |||
- susijungė Dono armija ir Savanorių armija | 1919 m. sausio 8 d. | |||
- Krymą užėmė Raudonoji armija | 1920 m. gegužės 11 d. | |||
Valdžia Rusijos Pietuose priklausė kariškiams, buvo paremta Rusijos Pietų ginkluotosiomis pajėgomis (RPGP). Valstybės galva buvo RPGP vyriausiasis vadas.
Rusijos Pietūs turėjo savo valiutą – Rusijos Pietų ginkluotųjų pajėgų rublį. Veikė valstybinės institucijos, pvz.:
- įstatymų leidybos – Ypatingasis pasitarimas prie RPGP Vyriausiojo vado (rus. Особое совещание при Главкоме ВСЮР),
- vykdomosios valdžios – vyriausieji viršininkai (rus. главноначальствующий), vadovavę karinėms sritims.
Veikė valstybinės ir kultūrinės įstaigos.
Rusijos Pietų ginkluotųjų pajėgų vadovybė pretendavo į visą buvusios Rusijos imperijos teritoriją, todėl savo valstybinių sienų nebuvo apibrėžusi. Rusijos Pietų valdyta teritorija nebuvo stabili, ji visą laiką keitėsi priklausomai nuo karinių veiksmų sėkmingumo. Įvairiu metu į Rusijos Pietų teritoriją įėjo Kubanės sritis, Krymo pusiasalis, Rytų, Centrinė ir dalis Vakarų Ukrainos, Novorosija, Juodžemio zona, Žemutinis Pavolgis, Šiaurės Kaukazas ir kitos buvusios Rusijos imperijos teritorijos.[1]
Tarybinėje istoriografijoje kartais buvo vartojamas terminas Denikija (Деникия), kaip kad buvo vartojamas ir terminas Kolčiakija (Колчакия). Tarybų Sąjungos maršalas Aleksandras Jegorovas (Александр Ильич Егоров) savo veikale „Разгром Деникина 1919 г.“ ('Denikino sutriuškinimas 1919 m.') ne kartą vartojo terminą Dobrovolija (Доброволия), nors nenurodė ką juo vadino – ar teritoriją, kurią kontroliavo Savanorių armija (rus. Добровольческая армия), ar teritorijas, kurias kontroliavo visos RPGP.[2]
Rašytojai Michailas Veleris (Михаил Иосифович Веллер) ir Andrejus Burovskis (Андрей Михайлович Буровский) knygoje „Гражданская история безумной войны“ ('Beprotiško karo pilietinė istorija') Rusijos pietus vadino „Denikino valstybe“.[3]