Stoicizmas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Stoicizmas – etinės filosofijos srovė, atsiradusi III a. pr. m. e. senovės Graikijoje, vėliau išplitusi Romos imperijoje, kur buvo svarbiausias asmeninės ir politinės etikos pagrindas, kol VI a. išstūmė stoicizmo įtakojama krikščionybė.[1]
Stoicizmo pradininkas yra Zenonas Kitijietis, gyvenęs 335–263 pr. m. e.[2] Žymūs jos pasekėjai buvo Seneka, Epiktetas ir Markas Aurelijus.[3]
Stoicizmas deklaravo penkias kertines vertybes: teisingumą, išmintį, drąsą, saiką (kuklumą) ir nuoširdumą.[4]