Granados emyratas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Granados emyratas (arab. إمارة غرﻧﺎﻃﺔ = Imārat Ġarnāṭah), dar vadinamas Granados Nasridų karalyste (isp. Reino nazarí de Granada) – musulmonų valstybė pietinėje Pirėnų pusiasalio dalyje, gyvavusi 1238–1492 m.[1] Valstybę valdė Nasridų dinastija.[2] Tai buvo paskutinė nepriklausoma musulmonų valstybė Vakarų Europoje.[3]
Granados emyratas arab. إمارة غرﻧﺎﻃﺔ Imārat Gharnāṭah | |||||
Taifų karalystė | |||||
| |||||
| |||||
Devizas „Nėra kito nugalėtojo, išskyrus Dievą“ (arab. ولا غالب إلا الله = Wa lā gāliba illā-llāh) | |||||
Granados emyratas XIII–XV a. | |||||
Sostinė | Granada | ||||
Kalbos | Arabų | ||||
Valdymo forma | Emyratas | ||||
Sultonas | |||||
1238–1273 (pirmas) | Muchamedas I | ||||
1487–1492 (paskutinis) | Muchamedas XII | ||||
Era | Vėlyvieji viduramžiai | ||||
- Įkurta | 1238 m., 1238 | ||||
- Panaikinta | 1492 m. | ||||
Musulmonai į Pirėnų pusiasalį, kurį jie vadino al Andalusija, atsikėlė VIII a. Didžiausio išsiplėtimo metu musulmonai kontroliavo beveik visą pusiasalį ir dalį dabartinės pietų Prancūzijos.[4] IX–X a. regioną valdęs Kordobos kalifatas buvo viena labiausiai išsivysčiusių Europos valstybių.[5] Kalifatas nuolat kariavo su šiaurinėmis krikščionių karalystėmis, o dėl didėjančios etninės nesantaikos XI a. pr. suskilo į keletą mažų valstybių – taifų.[5] Tai pagreitino šimtmečius trukusią krikščionių rekonkistą ir Šiaurės Afrikos dinastijų (Almoravidai, Almochadai, Marinidai) puldinėjimus.[1][5]
1230 m. Almohadų kalifatas Maroke valdė likusias musulmonų teritorijas Pirėnų pusiasalio pietuose. Muchamedas I al Galibas, pasinaudojęs Almohadų dinastijos nesutarimais, iškilo į valdžią ir įkūrė Nasridų dinastiją, kuri kontroliavo didelę šios teritorijos dalį (dab. Granados, Almerijos ir Malagos provincijos).[6] 1250 m. emyratas buvo paskutinė musulmonų valstybė pusiasalyje. Nors ir buvo Kastilijos karaliaus vasalė, daugiau nei du šimtmečius Granada kultūriškai ir ekonomiškai klestėjo.[1][5] Didžioji dalis garsiojo Alhambros rūmų komplekso buvo pastatyta šiuo laikotarpiu, o Nasridai tapo ilgiausiai valdžiusia musulmonų dinastija Pirėnų pusiasalyje.
1469 m., susivienijus Aragono ir Kastilijos karalystėms, išorės grėsmė padidėjo.[1] 1491 m., po dešimtmetį trukusių karų, emyratas buvo priverstas kapituliuoti katalikų monarchams Izabelei I ir Ferdinandui II. 1492 m. Muchamedas XII, paskutinis Granados valdovas, atsisakė valdžios ir atidavė emyrato teritoriją Kastilijai.[1] Musulmonų valdymas Pirėnų pusiasalyje baigėsi.