Raktas (muzika)
From Wikipedia, the free encyclopedia
Muzikoje raktas (pranc. clef) – muzikinis simbolis, skirtas nustatyti rašytinių natų aukštį.[1] Raktas rašomas ant vienos iš linijų penklinės pradžioje. Jis nurodo natų, esančių ant tos linijos, aukštį ir pavadinimą. Ši linija taip pat yra ir atskaitos taškas, pagal kurį galima nustatyti natų ant bet kurių kitų linijų ar tarp linijų pavadinimus. Yra tik vienas raktas, kuris rašomas ne ant linijos, o ant tarpo tarp jų.
- Kitos reikšmės – Raktas (reikšmės).
Šiuolaikinėje notacijoje naudojami trijų rūšių raktai: G raktas, F raktas ir C raktas. Kiekvienas raktas linijai, ant kurios yra parašytas, nurodo skirtingą natą.
Raktas | Pavadinimas | Nata | Linija |
---|---|---|---|
G raktas | G4 (pirmosios oktavos sol) | rašomas ant antros linijos | |
C raktas | C4 (pirmosios oktavos do) | rašomas ant trečios linijos | |
F raktas | F3 (mažosios oktavos fa) | rašomas ant ketvirtos linijos |
Kai vienas šių raktų parašomas ant penklinės linijos, kitos linijos ir tarpai gali būt lengvai suprantami.
Trijų skirtingų raktų naudojimas leidžia užrašyti muziką visiems instrumentams ir balsams, net jei jų tesitūros skirtingos (net jei vieni garsai skamba daug aukščiau arba žemiau už kitus). Būtų sunku tai padaryti tik su vienu raktu, nes šiuolaikinė penklinė turi tik penkias linijas, o muzikos garsų, galimų pavaizduoti penklinėje, skaičius net su papildomomis linijomis yra daug didesnis nei muzikos garsų, kuriuos gali sukurti orkestras, skaičius. Skirtingų raktų naudojimas skirtingiems instrumentams ir balsams leidžia penklinėje lengvai parašyti kiekvieną partiją su minimaliu papildomų linijų skaičiumi. G raktas naudojamas aukštoms partijoms, C raktas – vidutinėms, o F raktas – žemoms partijoms. Vienintelė išimtis – transpozicinės partijos, kurios rašomos skirtingose tonacijose nei skamba iš tiesų, dažnai net skirtingose oktavose.